Skaitymui

Manau, jog labai svarbu nuo pat ankstyvo amžiaus pastebėti žmogaus individualumą, leisti jam jausti, mokyti derinti jausmus su protu, skirti laiko gilinimuisi į vidinį pasaulį, padėti suprasti elgesio motyvus. Kiekvieno žmogaus vidinis pasaulis pradeda formuotis labai anksti. Nemaža dalimi vidinio pasaulio formavimąsi lemia žmogų nuo gimimo supančių ir auginančių žmonių elgesys, jų jausmai ir gebėjimas su tais jausmais būti bei juos išreikšti. Jeigu tėvai nesigilina į savo psichiką, nemoka atpažinti ir sveikais būdais išreikšti savo jausmų, tuomet ir jų vaikų jausmai dažnai lieka nesuprasti, neįvardinti, į juos nėra atsižvelgiama. Sprendimai priimti vadovaujantis tik protu, ignoruojant jausmus, arba atvirkščiai, dažnai vėliau sukelia daug abejonių savo pasirinkimu. Stiprūs neįsisąmoninti jausmai dažnai sukelia vidinius konfliktus ir yra išreiškiami nekonstruktyviai, kartais būdais, kurie veikia pačio žmogaus ar aplinkinių sveikatą, veikia santykius. Taip pat neįsisąmoninus savo jausmų, žmogui sunku įvardinti tikruosius savo poreikius ir pasirinkti būdą tuos poreikius patenkinti.

Anksčiau labai daug dėmesio buvo skiriama žmogaus protui lavinti ir dažnai nepakankamai dėmesio būdavo skiriama jausminiam, emociniam pasauliui pažinti. Nesigilindamas į savo jausmus, vidinį pasaulį, neleisdamas sau pilnai jausti ir mąstyti, žmogus kartais gali pradėti jausti, jog gyvena nepilnavertį gyvenimą arba nebegali reflektuoti tam tiktų patyrimų. Džiugu, jog šiandien vis daugiau žmonių supranta jausmų ir emocijų svarbą gyvenime. Naudodamiesi intelektu ir emociniu intelektu mes suvokiame mus supantį pasaulį. Mano nuomone, jei šie du instrumentai derinami tarpusavyje, žmogus gali pilniau reflektuoti savo patyrimus, jaustis tvirtesnis, pilnavertiškesnis, laimingesnis savo sprendimuose. Taip pat tokiu atveju žmogus tampa pajėgesnis keisti tai, ką gali keisti ir atpažinti dalykus, kurių negali pakeisti ir su tuo pamažu susitaikyti.

Kartais išgyventi tam tikrus jausmus yra labai sunku (ypač kai nuo mažo amžiaus išmokstama tam tikrų jausmų vengti), todėl žmonės randa įvairių būdų tų jausmų išvengti, ko pasekoje ignoruoja sau svarbius poreikius. Žinoma, kartais sugebėti pasitraukti nuo tam tikrų jausmų arba jų išgyvenimą atidėti yra labai sveika, tačiau svarbu, kad jausmai ir už jų esantys poreikiai būtų įsisąmoninti ir ieškoma būdų tuos poreikius įgyvendinti. Nes nustumti į pasąmonę stiprūs jausmai, o su jais ir poreikiai, gali pasireikšti netikėtais būdais arba simptomais visai netikėtu laiku.

Kiekvieno žmogaus, einančio į psichoterapiją tikslai ir uždaviniai yra skirtingi, tačiau mano kaip psochoterapeutės pagrindinis uždavinys yra padėti žmogui pamatyti tai, ko jis apie save nepastebi bei padėti keisti netinkamus, nebenaudingus ar destruktyvius savo vidinio gyvenimo įsitikinimus, kompleksus bei nenaudingus elgesio modelius.

Apie psichoterapiją